Tai, kad Italijoje visur spaudžiamas vynas, nesunku įspėti vien žvelgiant į šalies kraštovaizdį. Visose šios vienos iš svarbiausių vyno šalies provincijose auginamos vynuogės. O kai kurie jos kraštai tarp Alpių papėdės ir „bato kulniuko" stebėtojui išvis panėši į vientisą vynuogynų jūrą - atrodo, kad čia natūrali vyno gimtinė. Šis pastebėjimas nėra klaidingas - juk taip yra bent jau nuo Antikos laikų. Graikai Italiją vadino „Oi-notria" („Vyno šalimi"), o vynuogynai jau 3000 metų auga ten, kur tik gali suleisti šaknis: mažuose žemės lopinėliuose prie kvapą gniaužiančių stačių skardžių Aostos slėnyje ir pietų Tirolyje, šiaurės ir vidurio Italijos Alpių prieškalnėse, Apeninų kalvose bei nederlingose pietų lygumose.

Daug kur greta vienas kito galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Vienur matyti archaiški vynuogynai augantys tarp vaismedžių ir alyvmedžių, javų laukų ir daržų, ir kur ūkininkai bemaž viską daro savo rankomis. Kitur auginamos vienos ar kitos vynuogių rūšies monokultūros, derlius renkamas specialiomis mašinomis ir traktoriais. Greta didžiųjų firmų ir bendrovių, spaudžiančių didžiulius vyno kiekius, yra ir nesuskaičiuojama galybė mažųjų gamintojų - individualistų, spaudžiančių vyną tik sau patiems ir keliems draugams (ir beveik kiekvienas jų šventai tiki, kad būtent jo vynas geriausias pasaulyje ir nepakartojamas).

Todėl nenuostabu, kad labai skiriasi ir įvairių itališkų vynų kokybė. Vynų kokybės piramidės pagrindas labai platus, o viršūnė - tikrai smaila. Žemiausiajai kategorijai (Vino da tavola -stalo vynams) priskiriama daugiau kaip 80 visų itališkųjų vynų. Aukštos kokybės vynų yra kiek mažiau kaip penktadalis, ir jų didžiumą sudaro daugiau kaip 500 patikrintos kokybės kategorijos (Denominazione di origine controllata - DOC) vynų. Oficialiai geriausiomis laikomos 12 vyno rūšių.

Tačiau žmonės vertina daugelį Vino da tavola rūšių (be to, jų skaičius vis didėja) - juos spaudžia progresyvios įmonės, kurioms DOC nuostatų „korsetas" jau senokai atrodo per ankštas. Todėl keli iš geriausių Italijos vynų gaminami pagal sudėtingą technologiją, laikantis labai aukštų kokybės reikalavimų, tačiau vis dėlto tenka susitaikyti su tuo, kad oficialiai jie priskiriami žemiausiai - stalo vynų - kategorijai (mat vynuogių rūšis ir vyndarystės būdas neatitinka įstatymiškai nustatytuose potvarkiuose apibrėžtų reikalavimų). Tačiau italai niekuomet nebūdavo klusnūs valstybės piliečiai - jie visuomet labai kūrybingai ieško ir randa tik jiems patiems tinkančius kelius.

Italijos vyno ūkis - tikras viso Italijos ūkio atspindys. Labiausiai garbinami gaminiai „atkeliauja" iš turtingos ir išsivysčiusios šalies šiaurės, taip pat iš Toskanos. Paskaičius kai kurių apie vyną rašančių autorių kūrinius susidaro įspūdis, kad jiems Italija Romoje ir baigiasi, o pietinė beveik tūkstančio kilometrų nuo Alpių papėdės iki Kalabrijos kyšulio pusė, jiems atrodo lyg „balta dėmė". O, beje, visiškai be reikalo - tai įrodo kelionė po 20 vyno regionų (visiškai atitinkančių politinius šalies regionus). Kelionė prasideda nuo Žemutinių Alpių klimato juostos Aostos slėnyje ir baigiasi Sicilijoje, kur klimatas panašus kaip Afrikoje - ir visą laiką mes einame pro vynuogynus, kuriuose nepaprastai daug įvairiausių rūšių vynuogių, be to, labai skiriasi ir skirtingų šalies regionų dirvos, ir keliaudami mes padarome lanką į garsiais ir patikrintais vynais spindintį Pjemontą, o kitą kartą nuklystame į Bazilikatos provinciją, ieškodami visiškai naujų, nepatirtų įspūdžių. Taigi itališkųjų vynų yra tikrai be galo daug. Šiandien vyno mėgėjai ypač vertina Italijos šiaurės vakaruose esančią Pjemonto provinciją. Be to, gurmanus vilioja ir puiki vietinė virtuvė (kuriai nemažą įtaką padarė prancūzai). Ten nuvykti apsimoka vien tam, kad pamatytum nuostabų „šaltųjų užkandžių paradą": į stalą paduodama daugiau kaip dvidešimt su meile pagamintų skanių užkandėlių. O baltieji Albos triufeliai yra geriausi pasaulyje - ir skonio intensyvumo, ir, žinoma, kainos požiūriu. Pjemonto vynai plačiai išgarsėjo dėl savitų šiaurės Italijos vynuogių. Bet raudonieji aukščiausios kokybės vynai Barolo ir Barbaresco, auginami Monferrato kalnuose ir spaudžiami iš Nebbiolo vynuogių, šiandien turi ir smarkų „konkurentą" - puikųjį Barbera, kuris, pasirodo, yra daugiau negu beveidis girtuoklių vynas. Plačiai paplitęs ir vaisių skonio raudonasis Dolcetto bei silpnas baltasis putojantis vynas Moscato.

 
Mažajame Aostos slėnyje spaudžiami nedideli įdomių ypatingų vietinių vynų kiekiai. Kai kurie lopinėliai, kuriuose auginamos vynuogės, yra net iki 1300 m virš jūros lygio (taigi aukščiau negu bet kur kitur Europoje).

Turtingiausioje Italijos provincijoje Lombardijoje vynininkai turi stengtis, kad vynininkystė nevirstų vien tik pelninga pramonės šaka. Velnino Alpių slėnyje liko mažai žmonių, pasiryžusių vargingai vien tik savo rankomis dirbti ant stačių kalnų skardžių terasų esančiuose vynuogynuose. Tačiau tuo pačiu metu labai išpopuliarėjo putojančio vyno Franciacortos sritis prie Brešijos.

Pietų Tirolis, kurio dauguma gyventojų kalba vokiečių kalbos tarme, ir kurio sočioje virtuvėje dera senosios Austrijos bei šiaurės Italijos tradicijos, vėl išgyvena sėkmingo vystymosi metus. Ginčas dėl kalbos kiek aprimo, o ir vynininkystėje pučia nauji, gaivūs vėjai. Galbūt garsiųjų šio krašto vynų - Kalterer, Kalterersee ir St. Magdalener - spindesys jau šiek tiek nublanko, tačiau jų vietoje „į mūšio lauką stoja" nauji Cabernet, Lagrein bei įdomūs, švieži baltieji vynai.
Iš stačių Pietų Tirolio vynuogynų, į kuriuos patekus daugeliui nuo aukščio pradėtų svaigti galva, jų ruožas Alpių papėdės šiaurėje ir pietuose pereina į širdžiai mielus Venecijos laukus. Rytiniame Gardos ežero krante noksta vynuogės, iš kurių spaudžiamas šviesiai raudonas Bar-dolino ir baltasis Custoza. Greta esančiose kalvose, kur gražiai dera vynuogynai ir vyšnios, be Valpolicella gaminamas ir vienas įdomiausių Italijos vynų - sausasis Valpolicella Recioto Amarone, spaudžiamas iš kiek padžiovintų vynuogių (jis išeina stiprus ir koncentruotas). O Soavo srityje be mėgstamo baltojo vyno spaudžiamas Recioto (bet pastarasis esti saldus).

Italijos šiaurės rytuose esančioje Venecijoje vynininkystė šiuo metu išgyvena tikrai gerus laikus: darbštūs pasienio vynininkai, kuriuos visą laiką užklupdavo čia karas, čia žemės drebėjimas, čia badas, įveikė ir daug įvairių su vyno gamyba susijusių krizių ir nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos taip ištobulino savo baltuosius vynus, kad jie šiandien laikomi geriausiais Italijoje. Šie vynai spaudžiami iš nuo seno čia auginamų Tocai friulano, Ribolla ir Picolit, taip pat iš madingų Chardonnay bei Pinot grigio rūšių vynuogių. Kai kurie įdomūs vynai spaudžiami iš Cabernet ir Merlot vynuogių, kiti - iš retesnių Refosco, kurių, be Venecijos, galima rasti tik gretimose buvusios Jugoslavijos šalyse.

Siaurose ir romantiškose Ligūrijos pakrantėse vynuogynams lieka tik nedaug vietos. Žinomiausias šio krašto vynas - baltasis, išspaustas iš keliautojų rojaus Cinąueterro „kabančiuose vynuogynuose" (kurie neretai būna tokie statūs, kad juose gali dirbti tik valstiečiai, kuriems nesvaigsta galva) augančių vynuogių.
Emilijoje-Romanijoje tarp Po upės ir Apeninų skiauterės galima rasti kiek putojantį raudonąjį Lambrusco, kuriame mažai alkoholio. Jis puikiai tinka prie daugelio sočių ir riebių šio regiono patiekalų. Ne veltui šios provincijos sostinė, kepinių ir mortadelos (virtos ir rūkytos dešros) centras Bolonija pravardžiuojama „la grassa" („riebiąja"). Parma patiekia žalio kumpio, Mo-dena - Zampone vadinamų įdarytų kiaulės kojų, Ferrara - lazanijos. Tai - ėdrūnų pasaulis, kuriame vynas - ne feodalas, bet paprastas tarnautojas, teturintis tikti ir patikti.

Chianti (garsiausiu Toskanos, o ir visos Italijos vynu) vadinasi labai daug įvairios kokybės vynų - nuo nepretenzingų iki žavinčių. Didžioji jų dalis gaminama iš Sangiovese rūšies vynuogės, į kurias spaudžiant pridedama po truputį kelių kitų rūšių. Tos pačios rūšies vynuogės užtikrina ir raudonųjų Carmignano, Brunello di Montalcino bei Vino Nobile di Montepulciano kokybę.

 
Tačiau daugelis gamintojų nepaiso vynuogių rūšims taikomų potvarkių ir spaudžia vyną taip, kaip jiems atrodo teisingiausia. Taip gaminamos kelios labai gero, brangaus, tačiau Italijoje oficialiai tik Vini da tavola (stalo vynų) grupei priskiriamo vyno rūšys: pvz., Sassicaia, Solaia, Tignanello. Baltųjų vynų Toskanoje spaudžiama gerokai mažiau, bet, žinoma, savitais bokštais žavinčio viduramžių stiliaus miestelio San Gimignano lankytojai gali paragauti baltojo vyno Vernaccia di San Gimignano.

Vidurio Italijoje garsių vynų rasite jau kiek mažiau. Umbrijoje, beveik mistiškai nuteikiančiame, įdomių kalvose įsikūrusių miestelių pilname krašte, iš kitų vynų pirmiausia išsiskiria baltasis Orvieto, o žinovai pirmenybę teikia raudonajam Torgiano. Romos gyventojai iš savo Lacio provincijos vynų labiausiai mėgsta baltąjį Frascati, ypač tuomet, kai jo šalto galima paragauti pačiame vyno rūsyje. Baltasis Est! Est!! Est!!! už savo keistą pavadinimą turėtų „dėkoti" Augsburgo vyskupui Johannesui Fuggeriui: kai 1111 m. šis vyskupas vyko į Romą, jis priekyje pasiųsdavo tarną, kuris turėdavo paragauti vyno. Ir jei vynas būdavo geras, tarnas ant užeigos durų turėdavo parašyti: „Est!" (tai reiškė „viskas gerai"). O Montefiascone tarnas savo susižavėjimą geriausiu vietiniu vynu išreiškė, parašydamas „Est! Est!! Est!!!".

Toje pusėje, kur yra Adrijos jūra taip pat yra keletas nelabai žinomų vynų, kurie prašosi, kad jų kas nors paragautų, pvz. baltasis Verdicchio ir raudonasis Rosso Conero, taip pat aukštesnės kokybės Montepulciano d‘Abruzzo.

Apulijoje, „aulinio bato kulne", tyvuliuoja didžiausia Italijoje „sausumos vyno jūra". Iš didžiulio skaičiaus stalo ir maišomų vynų čia išsiskiria ir kelios aukštos kokybės vyno rūšys, pvz., raudonasis Castel dėl Monte iš plokščiakalnio, ant kurio stovi tokio paties pavadinimo prabangi Hohenštaufenų dinastijos Kaizerio Frydricho II pilis, ir Rosa dėl Golfo, vaisių skonio, kvapus Sa-lento įlankos rausvasis vynas.

Teigiama, kad vulkaninė dirva puikiai tinka geroms vynuogėms auginti. Pasirodo, ne visuomet... Bet bent jau prie Neapolio esančiame Vesuve spaudžiamas tikrai puikus vynas Lacrima Gristi (Kristaus ašara) - būna rausvasis arba raudonasis, be to, kartais išeina labai aromatingas. Kampanijoje iš Agnlianico rūšies vynuogių (kurių gimtinė yra Graikija) spaudžiamas puikus raudonasis Taurasi vynas, o skurdžioje greta esančioje Basilikatoje - Aglianico dėl Vulture. „Vyno lobynų" yra ir Kalabrijoje (tereikia paminėti raudonąjį Gird).

Geriausias Sicilijos gėrimas - sunkus, truputį saldokas vynas Marsala, kuris pastaruoju metu vėl tampa gerokai populiaresnis. Be to, jį vejasi ir kelių rūšių markiniai vynai (net ir tie, kurių dar nepripažino DOC), pirmiausia Regaleali ir Corvo.

Raudonasis Sardinijos vynas Cannonau šiandien puikiai žinomas ir užsienyje. O apie iš nežinomų vietinių vynuogių spaudžiamų itališkų vynų įvairovę užsieniečiai kol kas dar mažai ką teįsivaizduoja.