Niekas nežino, kas ir kada pirmasis pagamino vyną. Todėl daugelis tautų, remdamosi mitais, legendomis arba archeologiniais tyrimais, pretenduoja į šiuos laurus.

 

Graikai turi net kelis variantus. Pagal vieną iš jų – dievas Dionisas Atikos gyventoją Iraklijų išmokė auginti vynuoges ir iš jų gaminti stebuklingą gėrimą. Pagal kitą – vynuoges atrado avis, kuri pabėgdavo nuo bandos ir grįždavo į tvartą vėliau už kitas. Piemuo Stafilos pasekė ją ir pastebėjo, kad avis ėda nežinomo augalo vaisius. Pririnkęs uogų, Stafilos parnešė jas savo šeimininkui Oinosui. Šis pastebėjo, kad uogų sultys, pastovėjusios kažkurį laiką, įgyja naują skonį ir svaiginimo savybes. Gautą gėrimą Oinosas paaukojo dievui Dionisui, o šis už tai išmokė jį vynuogininkystės meno.

 

Kinai sako, kad pirmieji vynai atsirado iš Padangių karalystės, ir pateikia mitus apie dievą Jui, kuris skatino vynų gaminimą.

 

Vienas seniausių pasaulinės literatūros kūrinių yra šumerų epas „Sakmė apie Gilgamešą“. Jo herojus gyveno XXVII amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje. Vienos savo kelionės metu Gilgamešas rado požeminį vynuogyną ir išmoko gaminti vyną.

 

Persų legenda apie vyno atsiradimą susijusi su karaliumi Džamšidu. Vieną kartą Džamšidas pastebėjo gyvatę, kuri laikė pagavusį didelį paukštį. Karalius liepė savo lankininkams gyvatę nušauti ir paukštį išlaisvinti. Atsidėkodamas paukštis iš snapo prie Džamido kojų išmetė keletą sėklų. Iš jų išaugo nuostabūs krūmai, kurių vaisius karalius labai mėgo. Vieną dieną Džamidui atnešė surūgusias sultis, jis labai supyko ir liepė jas išnešti ir kuo toliau nuo jo akių paslėpti. Praėjo keletas mėnesių. Karaliaus mylima vergė skundėsi nežmoniškais galvos skausmais ir sumanė nusižudyti. Suradusi paslėptą butelį su surūgusiomis vynuogių sultimis jį visą išgėrė ir užmigo. Atsibudo sveika ir guvi. Žinia apie stebuklingą išgijimą pasiekė Džamidą ir jis surūgusių vynuogių gėrimą pavadino „karališkuoju vaistu“.

 

Armėnai, norėdami būti pirmieji vyndariai, nurodo Nojaus sustojimą prie Ararato kalno. Senajame testamente sakoma, kad Nojus išlipęs iš laivo „pradėjo dirbti žemę ir pasodino vynuoges. Ir išgėrė jis vyno ir apsvaigo“. Vynas Nojui ir jo pakeleiviams buvo atlyginimas už kančias, kurias patyrė per potvynį.

 

Kaip ten bebūtų, vynas egzistuoja Žemėje daugiau kaip 5 tūkstančius metų. Jo įtaką civilizacijos vystymuisi sunku paneigti – dėl jo kildavo karai, jo garbei buvo kuriami meno kūriniai.

 

Vynas – senas mitologinis vaisingumo simbolis. Taip pat šis gėrimas simboliškai sutapatinamas su žmogaus krauju. Senovės chetų kariai prisiekdami sakydavo: „Tai ne vynas, tai Jūsų kraujas.“ Jėzus Kristus paėmęs taurę su vynu ištarė: „Tai yra mano kraujas.“ Senovės Egipte vynas buvo gyvenimo džiaugsmo simbolis, o Graikijoje vyną globojo ne tik Dionisas, bet ir pats Dzeusas.

 

Nevienareikšmis religijų požiūris į vyno vartojimą. Pagal krikščionybę, aukojimo metu geriamas vynas sutapatinamas su dievo krauju ir leidžia žmogui priartėti prie dieviškosios palaimos. Musulmonai vyno gėrimo tradicijų neskatina, o kai kurios islamo išpažinėjų atšakos netgi draudžia. Budizmo mokymas tvirtina, kad nuo alkoholinių gėrimų reikia susilaikyti, kadangi begalinę laimę galima pasiekti tik atsiribojus nuo visko. Seniausia judėjų religija savo pasekėjams leidžia gerti košerinius vynus.

 

Sunku rasti kitą tokį produktą, kuris sukeltų tiek ginčų apie jo žalą ar naudą. Lui Pasteras tvirtino, kad „vyną galima vadinti sveikiausiu ir higieniškiausiu gėrimu“. Romos imperatoriaus Augusto žmona Livija buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik dėl to, jog kasdien vartojo vyną, ji sulaukė 82 metų amžiaus. Romos istorikas rašė: „Romoje buvo laikomasi taisyklės – kol nesuėjo trisdešimt penkeri metai, vyno negali gerti nei laisva moteris, nei vergai, nei iškilūs romėnai“. Julijaus Cezario knygoje „Komentarai“ pasakojama apie scevų gentis, kurios gyveno prie Dunojaus. Šie žmonės ne tik negėrė vyno, bet ir uždraudė įvežti jį į savo teritoriją. Ginčas dėl vyno naudos ar žalos nebaigtas ir šiandien. Ko gero, taškas šitoje istorijoje nebus niekada padėtas, nes viskas priklauso nuo išgerto vyno kokybės ir kiekio, taip pat ir nuo žmogaus amžiaus, sveikatos, gyvenimo būdo, individualių savybių.

 

Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje, istorikų manymu, buvo apie 80 vyno rūšių. XX amžiaus paskutiniais metais buvo pagaminta daugiau kaip 280 milijonų hekalitrų vyno.