|
|
 |
Sardinija yra pakankamai maža, kad būtų laikoma sala, ir pakankamai didelė, kad sukurtų savą vidinį pasaulį. Ji nutolusi į vakarus nuo Italijos pusiasalio apie 120 mylių. Pakrantės yra vienos vaizdingiausių Europoje. Sardinijos vandenyse knibžda daugybė moliuskų bei žuvų. Jos plačius slėnius vasarą dengia marios auksinių kviečių. Uolėti kalnai yra gausių avių bandų namai, kurios ėda dygliuotą kalnų žolę, o iš jų pieno gaminami nepamirštamo skonio sūriai. Prisiglaudusios prie tylių alyvmedžių giraičių stovi kelios vienos seniausių kontinente archeologinės relikvijos, kurios buvo pastatytos daugiau nei prieš 1700 metų mūsų erą. Žmonės čia šneka dialektu, kurio nesupranta kitų regionų italai, švenčia daugiau nei bet kuri kita tauta švenčių ir mėgsta dėvėti įmantrius kostiumus ir karoliukais išsiuvinėtas skrybėles.
Tačiau Sardinija - ne silpnos dvasios žmonėms. Vasarą čia alinantis karštis, o žiemą – vėjai pučia baisiau nei bet kurioje kitoje Viduržemio jūros vietoje. Viešbučiai ir restoranai nepadoriai brangūs arba slogiai primityvūs. Viešasis transportas nepatikimas ir juda sraigės greitumu. Net nuvykimas į salą reikalauja daug pastangų, ypač vasarą, kai keltai ir lėktuvai perpildyti. Sardinija skirta nuotykių ieškotojams. Tiems, kurie mėgsta jausti, kad kelionėje kažkas įvyko, kurie mėgsta paspausti truputi daugiau negu visi, kurie ieško intrigos, nebijantys patekti į jiems nesuprantamą pasaulį.
|
